Gyvūnų apsauga nacionaliniuose parkuose
Vienas iš pagrindinių būdų, kuriais vyriausybės gali padėti išsaugoti laukinę gamtą, yra padėti apsaugoti laukinių gyvūnų buveines. Daugelis vyriausybių turi nacionalinius parkus, kuriuose tokia veikla kaip medžioklė, kasyba, ūkininkavimas ir žvejyba yra neteisėta. Didžiąją laiko dalį šiose srityse išvengiama plėtros arba ji yra labai ribota.
Pirmasis nacionalinis parkas buvo Jeloustouno nacionalinis parkas JAV. Prezidentas Ulyssesas S. Grantas pavertė jį nacionaliniu parku 1872 m. Šiandien JAV yra 58 nacionaliniai parkai, užimantys daugiau kaip 200 000 kvadratinių kilometrų žemės. Visame pasaulyje yra daugiau nei 100 šalių, kurios kartu saugo daugiau nei 1000 nacionalinių parkų ir laukinės gamtos draustinių.
Nelaisvėje veisimas
Kai kuriais atvejais tam tikrų rūšių buveinės buvo sunaikintos tiek, kad gyvūnai nebegalėtų išgyventi laukinėje gamtoje. Laimei, kai kuriais atvejais zoologijos sodai išlaikė šią rūšį ir padėjo jiems auginti savo populiaciją nelaisvėje.
Vienas to pavyzdžių yra arabų oriksas. Aštuntojo dešimtmečio pradžioje oriksas buvo beveik sumedžiotas iki išnykimo. Keletą paskutinių oriksų išgelbėjo zoologijos sodai, o gyvūnas paskelbtas lauke išnykusiu. Vykdant nelaisvėje veisimo programas, populiacija padidėjo. Kai kurie oriksai buvo paleisti atgal į gamtą. 2011 m. Arabijos oriksas buvo pirmasis gyvūnas, sėkmingai perkeltas iš sąrašo „išnykęs laukinėje gamtoje“ į „pažeidžiamų“ sąrašą.
Amerikos juodasis lokys
Gyvūnų populiacijos stebėjimas
Svarbi gyvūnų apsaugos dalis yra gyvūnų populiacijos stebėjimas. Tai padeda mokslininkams sužinoti, ar populiacija auga, ar mažėja. Mokslininkai naudojasi įvairiais metodais, kad išbandytų gyvūnų populiacijas.
Kartais mokslininkai stebi populiacijas, kai keli žmonės išvažiuoja į vietovę ir apžiūri fizinius įrodymus, tokius kaip gyvūnų pėdsakai, duobės ar duobės, ir šėrimo vietos. Šis metodas gali užtrukti daug žmonių ir laiko, tačiau kartais tai yra vienintelis galimas variantas. Tai taip pat gali būti pavojinga bandant sekti gyvūnus, tokius kaip tigrai ar raganosiai.
Kitas gyvūnų stebėjimo būdas yra jų žymėjimas siųstuvais. Naudodamiesi siųstuvais, mokslininkai gali stebėti gyvūnų judėjimą, įskaitant migracijos modelius. Šiandienos technologija leido siųstuvus būti daug mažesnius. Jie gali būti dedami po gyvūno oda ar net praryti. Kai kuri pažangi sekimo technologija naudoja GPS ir leidžia mokslininkams sekti tikslią gyvūno vietą.
Gyvūnams sekti taip pat naudojamos nuotolinio valdymo kameros. Šios kameros sėdi skaidriame nuo oro sąlygų apsaugančiame dėkle ir dažnai pritvirtinamos prie medžio, esančio šalia maitinimo vietos ar laukinės gamtos tako. Jie naudoja judesio jutiklius, kurie eidami fiksuoja gyvūnų nuotraukas.
Gyvūnų apsaugos įstatymai
Kitas būdas, kuriuo vyriausybės gali padėti apsaugoti gyvūnus, yra įstatymai, pagal kuriuos draudžiama naikinti ar pakenkti nykstančioms rūšims. Yra daugybė įstatymų ir tarptautinių sutarčių, saugančių gyvūnus. Žmonės, įskaudinę ar nužudę šiuos saugomus gyvūnus, gali ilgam patekti į kalėjimą ir mokėti dideles baudas. Deja, vis dar yra šalių, kurios nepasirašė sutarčių arba nevykdo įstatymų griežtomis bausmėmis.
Įdomūs faktai apie laukinės gamtos apsaugą